Informacijos apie šunų priežiūrą gausu – tačiau ne visa ji teisinga. Kai kurie įsitikinimai perduodami iš kartos į kartą, nors veterinarijos mokslas juos seniai paneigė. Štai populiariausi mitai ir tiesa už jų.
Šiltas ir sausas nosis reiškia ligą
Turbūt labiausiai paplitęs mitas. Šeimininkai tikrina augintinio nosį ir nerimauja, jei jis nėra šaltas ir drėgnas.
Iš tiesų nosies temperatūra ir drėgnumas priklauso nuo daugelio veiksnių: aplinkos temperatūros, drėgmės, šuns aktyvumo, miego fazės. Šuo gali būti visiškai sveikas ir turėti šiltą nosį – arba sirgti ir turėti drėgną.
Patikimesni sveikatos rodikliai: apetitas, aktyvumo lygis, išmatų kokybė, elgsena. Jei nerimaujate – matuokite temperatūrą termometru, o ne liesdami nosį.
Šunys patys žino, ko jiems reikia valgyti
Daugelis tiki, kad augintinis instinktyviai pasirinks sveiką maistą ir suvalgys tiek, kiek reikia. Deja, tai netiesa.
Šunys – oportunistiniai valgotojai. Jų protėviai nežinojo, kada bus kitas maistas, todėl valgė kiek galėjo. Šis instinktas išliko, nors šiuolaikinis šuo gauna maisto reguliariai.
Be to, šunys mielai renkasi kaloringą, riebų maistą – net jei jis jiems kenkia. Nutukimas – viena dažniausių problemų, trumpinančių augintinių gyvenimą. Porcijų kontrolė ir subalansuota mityba – šeimininko atsakomybė.
Veislinis šuo sveikesnis už mišrūną
Šis mitas veikia abiem kryptimis – vieni mano, kad veisliniai šunys sveikesni, kiti – kad mišrūnai. Tiesa sudėtingesnė.
Grynaveisliai šunys dažniau turi paveldimų ligų, būdingų konkrečiai veislei. Vokiečių aviganiai – klubų displazija, boksieriai – širdies problemos, taksai – stuburo ligos. Atsakingi veisėjai tiria genetiką ir stengiasi eliminuoti šias problemas, tačiau rizika išlieka.
Mišrūnai paprastai turi didesnę genetinę įvairovę, kas gali sumažinti kai kurių paveldimų ligų tikimybę. Tačiau tai negarantuoja sveikatos – jie taip pat serga infekcinėmis ligomis, patiria traumas ir kenčia nuo mitybos klaidų.
Po sterilizacijos šuo tikrai nutunks
Vienas dažniausių argumentų prieš procedūrą. Šeimininkai baiminasi, kad augintinis neteks formos ir taps aptukęs.
Tiesa: šunų sterilizacija gali šiek tiek sumažinti medžiagų apykaitą. Tačiau nutukimą sukelia ne pati procedūra, o nepritaikytas maitinimas po jos.
Sterilizuotam šuniui reikia maždaug dešimčia–dvidešimčia procentų mažiau kalorijų. Sumažinus porciją arba perėjus prie specialaus pašaro, svoris išlieka normalus. Tai šeimininko pasirinkimas, ne neišvengiama pasekmė.
Senas šuo – nebėra ko tikėti
Kai augintiniui sukanka aštuoneri ar dešimt, šeimininkai kartais numoja ranka: „Jau senas, ką padarysi.” Skausmas, sumažėjęs aktyvumas, apetito pokyčiai priskiriami amžiui ir ignoruojami.
Tačiau senyvas amžius nėra liga. Taip, vyresnių šunų organizmas veikia kitaip, tačiau daugelį su amžiumi susijusių būklių galima valdyti. Artrito skausmą malšina vaistai ir papildai, inkstų funkcijos sutrikimus – dieta, šunų ligos, susijusios su širdimi, gydomos ar bent stabilizuojamos medikamentais.
Senyvo šuns gyvenimo kokybę galima išlaikyti aukštą – jei šeimininkas neatsisakys rūpintis.
Šuo laižosi, nes gydo žaizdą
Sena išmintis sako, kad šuns seilės gydomosios ir augintiniui reikia leisti laižyti sužeistą vietą. Iš dalies tai tiesa – seilėse yra antibakterinių medžiagų.
Tačiau žala dažniausiai viršija naudą. Nuolatinis laižymas drėkina žaizdą, neleidžia jai užgyti, įneša bakterijų iš burnos ertmės. Gali išsivystyti lėtinės žaizdos, granulomos, infekcijos.
Veterinarai rekomenduoja naudoti apsauginius kaklasraišius ar aprangą, kuri neleistų šuniui pasiekti žaizdos. Švarumas ir sausumas – geriausi sąjungininkai gijimo procese.
Kas metus – tai septyni šuns metai
Populiari formulė, kuria bandome perskaičiuoti augintinio amžių į „žmogiškus” metus. Tačiau ji netiksli.
Šunys sparčiausiai sensta pirmuosius dvejus metus – vienų metų šuo fiziologiškai panašesnis į penkiolikmetį paauglį, o dvejų metų – į dvidešimt penkerių suaugusįjį. Vėliau senėjimas lėtėja ir priklauso nuo dydžio: maži šunys gyvena ilgiau nei dideli.
Praktinė reikšmė: negalima vadovautis formule sprendžiant apie sveikatos patikrinimus. Didžiųjų veislių šunys laikomi senyvo amžiaus jau nuo šešerių, mažų – nuo dešimties. Veterinaras padės nustatyti, kada laikas dažninti vizitus ir kokius tyrimus atlikti.
Kodėl mitai tiek gajūs
Šie įsitikinimai gyvuoja, nes atitinka mūsų patirtį arba norus. Norime tikėti, kad šuo pats pasirūpins savimi, kad nosies patikrinimo pakanka, kad senatvė – natūrali ir nekontroliuojama.
Tačiau atsakingas šeimininkavimas reikalauja peržengti mitus ir remtis įrodymais. Veterinarija per pastaruosius dešimtmečius padarė didžiulę pažangą – verta ja pasinaudoti.
