MARIJAMPOLĖS MEILĖS LUKŠIENĖS ŠVIETIMO CENTRAS

„TEKSTILĖ IR MES“

„TEKSTILĖ IR MES“


Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto

Tekstilės katedros dėstytojų ir studentų kūryba

 

2019 m. lapkričio 12 d., antradienį, 16.30 val. Marijampolės Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje (Meilės Lukšienės švietimo centras, P. Butlerienės g. 3, Marijampolė) vyks parodos „Tekstilė ir mes“ atidarymas. Šią parodą Marijampolės miestui dovanoja Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Tekstilės katedra. Didžioji parodos intriga yra tai, kad ekspoziciją sudaro duetai – rodomi dėstytojų, tituluotų Lietuvos menininkių, kūriniai ir jų studenčių darbai. Paroda pasakoja apie tai, kuo gyvena, kaip bendradarbiauja kelių skirtingų kartų menininkės, siejamos vienos mokyklos tradicijų ir visoms bendros meno kūrimo idėjos.

Parodoje eksponuojama šiuolaikinė tekstilė – tai meno objektai, sukurti naudojant tradicines ir naujas tekstilės technologijas, įgavę įvairias formas nuo unikalaus audinio iki videofilmo, perteikiančio tekstilės garsus. Parodoje atsiskleidžia dėstytojo ir studento, Meistro ir mokinio bendradarbiavimo aspektai. Meno studijos – sudėtingas procesas, jame mažai taisyklių, bet daug apmąstymų, intuityvių ieškojimų ir asmeninių studento, būsimojo menininko, pasirinkimų. Dėstytojo uždavinys labai sudėtingas: ne tiek reikalauti, kiek įsijausti, komentuoti, ir, svarbiausia, rodyti pavyzdį sava kūryba.

Pirmuosiuose bakalauro studijų kursuose Tekstilės meno ir medijos programos studentės  mokosi tradicinių audimo, dažymo, siuvinėjimo būdų. Aukštesniuose kursuose keliamas uždavinys taip valdyti tradicines tekstilės technologijas, kad jos taptų šiuolaikinio meno – efektingo ir žaismingo, gilaus ir filosofuojančio – kūrimo priemone. Šioje parodoje eksponuojami studenčių (Ernestos Dikinytės, Astos Puidokaitės, Editos Tamulaitytės, Victorijos Berezniovos, Giedrės Antanavičienės) darbai stebina išradingumu ir netikėtu požiūriu į tekstilės galimybes. Požiūris gerokai kitoks negu dėstytojų. Abi stovyklas jungiantis dalykas yra aukštai išsikelta kokybės kartelė.

 Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Tekstilės katedroje dirba žinomos ir tituluotos Lietuvos menininkės – profesorė Laima Oržekauskienė, docentės Monika Žaltauskaitė-Grašienė, Loreta Švaikauskienė, Lina Jonikė, Jūratė Petruškevičienė, lektorė Giedrė Kriaučionytė. Tai labai skirtingo kūrybinio braižo asmenybės. Visų jų parodas Kauno, Vilniaus, Rygos, Berlyno, Bonos, Dortmundo, Tokijo parodų salėse lydi susižavėjimas, o kūrybiniai darbai apibūdinami kaip įkvepiantis, kerintis, fantastiškas menas.

Laima Oržekauskienė – viena ryškiausių Lietuvos tekstilės menininkių, realiu darbu Tekstilės katedros vedėjos pareigose dėjusi pagrindus šiuolaikinės lietuvių tekstilės sužydėjimui. Dauguma šios parodos dalyvių yra buvusios šios tekstilininkės studentėmis. Pagarba tekstilės amatui, aktualus turinys ir šiuolaikiški raiškos būdai – svarbiausi Laimos Oržekauskienės kūrybos bruožai, jos įdiegti taip pat ir jaunesniajai tekstilininkų kartai. 2005 metais Laima Oržekauskienė tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate, o naujausias  jos apdovanojimas - Lodzės tekstilės trienalės sidabro medalis (2016).

Monika Žaltauskaitė-Grašienė pirmoji Lietuvoje, dar studijuodama meno doktorantūroje VDA,  įvaldė kompiuterinio žakardinio audimo technologiją. Menininkė kuria prasmingus vaizdinius pasakojimus, paliečia opias dabarties temas, todėl šią menininkę galima būtų vadinti filosofuojančia kompiuterinio žakardo technologijos meistre. Monika Žaltauskaitė-Grašienė turi begalę apdovanojimų, todėl paminėsime vien tik naujausiąjį: 2018 Tarptautinėje Rygos trienalėje jai įteiktas sidabro medalis už kūrinį emigracijos tema.

Loreta Švaikauskienė – tarptautinių Kauno bienalių ir Lodzės tekstilės trienalės diplomantė. Jos kūryboje gausu retrospektyvių formų, meno istorijos paralelių. Dailininkė yra sukūrusi autorinę gaubtų paviršių išgavimo techniką. Naudojant blizgias medžiagas ir reljefus, jos darbuose sukuriamas erdvinės iliuzijos, gausos ir pasakiško miražo įspūdis. Visa tai patraukia ir intriguoja žiūrovą kaip tikras meno nuotykis.

Lina Jonikė yra meistriškai įvaldžiusi siuvinėjimo technikas,  bet siuvinėja ji dažniausiai ne audinį, bet pačios pastebėtus ir nufotografuotus vaizdus. Jos kūryba – įdomus kelių medijų junginys. Dar 1996 metais Lina Jonikė parvežė į Lietuvą tarptautinės Kyoto bienalės Didįjį prizą, laimėtą už fotoaudinio, tapymo ir siuvinėjimo derinimą kūrinyje „Arnotas“.

Jūratė Petruškevičienė šioje parodoje eksponuoja mažosios tekstilės kūrinius, sukurtus rytietiška shibori technika. Dailininkė giliai išmano įvairias audinio formavimo technikas, savo darbuose išradingai jungia įvairių tautų tekstilės tradicijas. Jūratės Petruškevičienės kūriniai dažnai eksponuojami Skandinavijos šalyse, Prancūzijoje, Vokietijoje, JAV.

Giedrė Kriaučionytė, viena jauniausiųjų dėstytojų, šioje parodoje pristato veltinio technika atkurtų liaudiškų dievukų rinkinį.

Parodos metu planuojamos edukacinės dirbtuvės moksleiviams, kurias ves Tekstilės katedros dėstytojos.

 

Paroda veiks iki 2020 m. sausio 30 d.

Parodos organizatoriai: Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centras, Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerija, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Tekstilės katedra

Parodos partneris – Marijampolės savivaldybė

Koordinatorės: Jolanta Gelžinienė, Nina Fiodorova, Rasa Žukienė

Informaciją teikia: Nina Fiodorova, +37065284127.