MARIJAMPOLĖS MEILĖS LUKŠIENĖS ŠVIETIMO CENTRAS

Dailininko Vlado Žiliaus kūryba – kūrybinės laisvės išraiška

Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centro Menų galerijoje 2020 m. spalio 8 d. buvo atidaryta įstabi paroda, pavadinta „Mano ženklai“. Tai Vlado Žiliaus (1939-2012) kūriniai, sukurti dailininkui gyvenant Niujorke. Pristatyta 1991-1996 m. kūryba, abstrakcijos iš serijų „Indėnų vasara“, „Žmogėdrų sala“, „Stounhendžas“ ir atskiri laisvų improvizacijų paveikslai. Ši paroda lankytojams daro didelį įspūdį.  Paveikslai spindi, spalvos pulsuoja, kaskart, pasikeitus apšvietimui, galima pastebėti vis kitų detalių žaismą. Be to, Vlado Žiliaus parodas visada lydi ir platesni svarstymai apie žmogaus kūrybiškumą ir laisvę. 

Vladas Žilius 1964 m. baigė grafikos specialybę Vilniaus dailės institute. Iki 1975 m. jis gyveno Vilniuje, dirbo kūrybinį darbą, dėstė M. K. Čiurlionio meno mokykloje, buvo „Vagos“ ir „Minties“ leidyklų vyriausiuoju dailininku. Kūrė grafikos darbus, ekslibrisus, atvirukus, iliustravo Justino Marcinkevičiaus, Maironio, Mykolo Sluckio knygas, apipavidalino kino filmą „Jausmai“. Knygų iliustravimas buvo gana pelningas menininkų užsiėmimas. Bet kūrybingas žmogus dažniausiai nesitenkina vienu raiškos būdu. Gali būti, kad Vladą Žilių šiek tiek varžė grafikos bespalviškumas ir maži formatai, ir 7 deš. viduryje jis pradėjo tapyti. Tai buvo sovietinėjė Lietuvoje neįprasta tapyba. Ne realistinė at ekspresionistinė, bet dekoratyvi, efektinga, žaidžianti plokštumomis tapyba.  Dailininkas labai domėjosi Vakarų pasaulio meno procesais. Tuo metu Vakaruose išpopuliarėja abstraktus menas, siurrealizmas ir op-artas – geometrinės abstrakcijos kryptis, pagrįsta akies fiziologine reakcija į linijas ir spalvas. Op-artas – tai optinis, akies dirginimui skirtas menas. (Il. 1). Op-artas jam tiko, nes tokiam kūriniui sukurti reikia tikslumo, preciziškų linijų, kaip ir grafikos mene.

Modernaus Vakarų meno patirtis svarbi ir Vlado Žiliaus knygų iliustracijose. Pavyzdžiui, vaikiškos knygos „Vai tai dūda“ iliustracijose (Il. 2) pat jaučiasi, kad dailininkas domisi abstrakčia raiška. Matome op-arto atšvaitus: ryškios spalvos, statiškų ir dinamiškų formų dermė.

Vladas Žilius nuo 7deš. vidurio pasuko savitu kūrybos keliu, nesitaikė prie valdžios keliamų socialistinio realizmo reikalavimų tapyti ir piešti tik realistiškai. Todėl jo kūryba užkliuvo meno funkcionieriams, leidykloje kilo triukšmas, net norėta nebemokėti dailininkui honoraro. Meno „prievaizdai“ valdžios struktūrose dailininką kaltino formalizmu – tai yra, kad jis žaidžia su nieko nereiškiančiomis (abstrakčiomis) formomis, kad tai beprasmiška, nes neatspindi tarybinio žmogaus gyvenimo. Taip abstrakčios meno kalbos pomėgis stipriai įtakojo šio žmogaus gyvenimą. Stojęs į atvirą konfliktą su sovietų valdžia, 1975 m. Vladas Žilius buvo pašalintas iš TSRS dailininkų sąjungos, atleistas iš darbo leidykloje. Tada jis parašė laišką LKP Centro komitetui dėl leidimo emigruoti į Vakarus. Po metų jis jau gyveno Niujorke, dirbo reklamos srityje, rašė straipsnius Amerikos lietuvių spaudoje, surengė apie šešetą personalinių parodų Niujorke ir Čikagoje.  Taip grafiko Vlado Žiliaus gyvenimas skilo į dvi beveik lygias dalis – trisdešimt šešeri metai Lietuvoje ir tiek pat emigracijoje Jungtinėse Amerikos valstijose.

Bet nuo politikos sugrįžkime prie meno. Ką reiškia žodis „abstraktu“? Lotyniškai abstractio – reiškia atitraukimą. Mene tai vaizdai, atitrūkę nuo tikrovės, bet jai neprieštaraujantys, parodantys kitą, dažnai vidinį tikrovės sluoksnį. Abstrakcija atsiradoVasilijaus Kandinskio  dėka apie 1910 metus, ir labai stipriai kitų dailininkų išvystyta Amerikoje po II pasaulinio karo. Sovietų sąjungoje abstrakcija buvo draudžiama, kaip kažkas neaiškaus, nesuprantamo, neauklėjančio žmogaus, todėl ir Vladas Žilius, pasirinkęs abstrakcijų kūrimą, taip stipriai nukentėjo.

Abstrakti tapyba spalvomis jam buvo asmeninės laisvės išraiška. Jis fiksavo savo nuotaikas, tik jam, atskiram individui, svarbius asmeninius pojūčius. Štai kaip jis kalba apie tapybą ir laisvę: „Laisvę įsivaizduoju kaip žydintį lauką, kaip pievą, kaip ošiantį žalią mišką, kur gyvena visi, dideli ir maži, paukščiai, žvėreliai ir kitokie gyviai. Jie visi laisvi, kiekvienas pagal savo galimybes“. Šiuose menininko žodžiuose sureikšmintas ne tik gamtos pasaulis, bet ir spalvos, ypač žalia. Tapyba, spalvos, atspalviai, sodrūs potėpiai buvo šio dailininko individualios kūrybinės laisvės kalba. Spalva visad traukė jį savo magiška galia.

Vlado Žiliaus kūriniai – tiesioginis laisvos minties, užplūdusios emocijos perkėlimas ant popieriaus ar drobės (Il. 3). Jis kūrė ištisomis serijomis, mėgavosi pačiu kūrimo procesu, darbas jam teikdavo daug džiaugsmo. „Aš niekada nedarau eskizų, paruošiamųjų piešinių“, - rašė dailininkas. Žiliaus tapyba beveik nieko nevaizduoja. Kiekvienas lakštas yra vis kitas nuotaikos niuansas;

„Savo nuotaiką tuoj pat noriu užfiksuoti, kad mintis kuo greičiau, kuo natūraliau būtų perduota, išreikšta, kad kuo mažiau ji būtų iškreipta. Niekada iš anksto nežinau, kaip serija baigsis, koks bus skaičius. Kai nupiešiu paskutinį darbą, žinau, kad tai jau paskutinis. Jei kas ir paprašytų nupiešti dar vieną tos serijos darbą – man tat būtų labai sunki užduotis.“

Abstrakčias dailininko kompozicijas įkvėpė skirtingi išgyventi jausmai, matyti vaizdai – tai archeologiniai radiniai, mikropasauliai, smulkių elementų iš tikrovės. Pavyzdžiui, cikle „Stounhendžas“ (Il. 4) yra nemažai smulkių detalių, primenančių pirmykščio žmogaus piešinius ant uolų. Tai Vlado Žiliaus kelionių įspūdžių nuotrupos. Bet iš principo jo tapyba yra abstrakti, nes stipriausiai veikia stambiosios formos ir plokštumos. Iš vieno paveikslo į kitą liejasi spalvos, atspalviai, pustoniai, linijos, žibančios plokštumos sublyksi, priklausomai nuo salės apšvietimo. Žiūrint technologiškai, Vlado Žiliaus paveikslai yra daugiasluoksniai: dažų sluoksnis, priklijuotos blizgančio popieriaus detalės, paskui dar ir štrichai pieštuku, tušu ir plunksnele ant jau sausos temperos sluoksnio. Dailininkas naudojo aukso ir sidabro folijas ir sukurdavo šviesų žaismą. Jis visiškai nevengė paviršių žibėjimo, nepritarė kai kurių lietuvių dailininkų nuomonei, kad tas spindesys nustelbia ar nupigina paveikslo koloritą. Atvirkščiai, jis sakė, kad taurūs, karališki tikro aukso žybsniai kiekvienam kūriniui suteikia grožio ir prabangos.

Apibendrinant reikia pasakyti, kad dvidešimtojo amžiaus 7-8 deš., brežnevizmo laikotarpiu šis dailininkas, nemėgęs vaizduoti konkrečių daiktų ir įvykių, gero įvertinimo tikėtis negalėjo. Jis norėjo perteikti savo jausmus ir pojūčius, o ne tai, kas dailininkams buvo liepiama vaizduoti. Vidinė, kūrybinė menininko laisvė buvo neįmanoma išorinės nelaisvės sąlygomis. Išvykimas iš sovietų sąjungos, gyvenimas Niujorke jam suteikė kūrybinę laisvę.  Po dvidešimties metų atvykęs jau į laisvą Lietuvą, jis racionaliai įvertino kūrybos ir gyvenimo emigracijoje sankirtas: Jis pasakė: „Emigrantas laisvame pasaulyje susiduria su materialiniu barjeru, galinčiu būti rimta kliūtimi jo susikurtam laisvės įvaizdžiui. Yra ir skirtingo mentaliteto barjeras. Bet jei žmogus nebijo darbo ir nepretenduoja į nerealius dalykus, laisvo pasaulio pojūtis yra pozityviai svaigus“. Kūrybos pasaulyje dailininkas Vladas Žilius tai tikrai yra patyręs. Bet svarbiausia tai, kad net tada, kai dailininko jau nebėra (mirė 2012 m.), jo kūryba dovanoja žmonėms laisvės pojūtį, šventę akims ir sielai.

 

Iliustracijų sąrašas

1. Vladas Žilius. Langas. 1967. Drobė, tempera, fotokoliažas, 142 x 131 cm.

2. Vladas Žilius. Mykolo Sluckio knygos „Vai tai Dūda“ (Vilnius: Vaga, 1972) iliustracija. 1971. Popierius, guašas, 22, 4 x 17, 2 cm.

3. Vladas Žilius. Iš ciklo „Indėnų vasara“. 1992. Mišri technika, 78 x 107 cm.

4. Vladas Žilius. Iš ciklo „Stounhendžas“. 1995. Mišri technika, aukso folija, 78, 5 x 114 cm. 

 

Rasa Žukienė

Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centras