MARIJAMPOLĖS MEILĖS LUKŠIENĖS ŠVIETIMO CENTRAS

Respublikinė švietimo centrų konferencija

Respublikinė švietimo centrų konferencija Švietimo centrų vaidmuo užtikrinant ugdymo(si) kokybę ir pažangą“

2014 m. gruodžio 3-4 d. Druskininkuose viešbutyje „Dainava“ vyko Lietuvos švietimo centrų darbuotojų asociacijos organizuota respublikinė konferencija „Švietimo centrų vaidmuo užtikrinant ugdymo(si) kokybę ir pažangą“.

Konferencijos tikslas – aptarti švietimo centrų vaidmenį ir atsakomybės ribas užtikrinant ugdymo(si) kokybę ir pažangą, padiskutuoti dėl švietimo centrų veiklos galimybių ir iššūkių organizuojant pedagogų kvalifikacijos tobulinimąsi, pasidalinti švietimo centrų veiklos patirtimis.

Konferencijoje dalyvavo Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento direktorius A. Aldakauskas, Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja G. Šeibokienė, Nacionalinio egzaminų centro direktoriaus pavaduotojas dr. P. Gudynas, Ugdymo plėtotės centro direktorius G. Vaidelis, Ugdymo plėtotės centro Kvalifikacijos tobulinimo ir kompetencijų skyriaus metodininkė R. Korenkienė, Lietuvos universitetų tęstinių studijų institucijų asociacijos prezidentė G. Linkaitytė, regioninių švietimo centrų vadovai ir darbuotojai.

Pradėdama konferenciją Lietuvos švietimo centrų darbuotojų asociacijos prezidentė V. Bujanauskienė palinkėjo gero darbo ir vieningų sprendimų bei susitarimų dėl švietimo centų vaidmens ir galimybių bendrame Lietuvos švietimo siekyje gerinti ugdymo(si) kokybę, mokinių pasiekimus, skatinti mokyklų pažangą.

Džiazas mokytojų tema

Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento direktorius A.Aldakauskas, pademonstruodamas daugybę diagramų ir apžvelgdamas mokinių pasiekimus bei švietimui ir vienam mokiniui tenkančias išlaidas, „džiazavo“ mokytojų tema: nuo kvalifikacijos tobulinimo koncepcijos iki etatinio mokytojo darbo apmokėjimo.

Jis pabrėžė, kad dauguma mokytojų, ypač vyresnių, vis dar yra savo darbo entuziastai, nors darbo krūviai mažėja, o drauge su jais - atlyginimai. Pasak pranešėjo, maždaug pusė Lietuvos mokytojų yra perkopę 50 metų amžiaus ribą, o pagal apibendrintus duomenis atsitiktinai sutiktas mokytojas būtų apie 48 metų, tikimybė, kad tai bus moteris – 88 proc. Jaunesnių nei 25 metai mokytojų, dirbančių mokyklose, yra apie 1 proc., o 25–29 m. amžiaus mokytojų - 4 proc. Statistika rodo, kad per paskutinius metus naujai pradedančių dirbti jaunų mokytojų buvo maždaug 2 proc. Pedagogines studijas baigia apie 2,5 tūkst. žmonių ir tik apie 10 proc. baigusiųjų įsidarbina mokykloje. Šiandien dar yra sėkmingai mokykloje dirbančių 85 metų pedagogų. A. Aldakausko nuomone, dalį problemų

verčiantis tomis pačiomis švietimui skirtomis lėšomis galėtų išspręsti etatinis mokytojo darbo apmokėjimas, tai sąlygotų ir vyresnio amžiaus mokytojų patirties tęstinumą, ir jaunų mokytojų pritraukimą, o drauge su jais – ir atsinaujinimą.

Ankstyvojo ugdymo svarba

Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja G. Šeibokienė džiaugdamasi, kad pagaliau pripažinta ikimokyklinio ugdymo svarba, kuriam Europoje skiriamas didžiulis dėmesys, savo pranešime pristatė ankstyvojo ugdymo prioritetus – prieinamumą ir kokybę bei privalomą priešmokyklinį ugdymą. Kriterijai, į kuriuos derėtų orientuotis ugdant vaiką, - „Ikimokyklinio amžiaus vaikų pasiekimų aprašas“. Pranešėja pristatė ir ankstyvojo ugdymo Europos kontekstą – būtina skirti daugiau dėmesio ir lėšų šiai sričiai, nes sunkiai įveikiamos „skurdo kultūros“ pasekmės. Remiantis tyrimų duomenimis, pirmieji penkeri vaikų iš socialiai remtinų šeimų kokybiško gyvenimo metai padaro juos „galimybių piliečiais“. Nors atrodo paradoksalu, bet mokymasis visą gyvenimą – ne tik suaugusiųjų švietimo, bet ir ankstyvojo ugdymo kuriama nuostata, kitais žodžiais tariant – ką pasėsi, tą ir pjausi. Be vieno nebus kito – turėtų susiformuoti/švietimo centrai turėtų padėti suformuoti naują požiūrį į vaikystę. Anot pranešėjos, 60 % savivaldybių specialistų vis dar mano, jog ankstyvasis ugdymas – tik priežiūra, kad jis nėra svarbus, galvoja ir 50% tėvų. Todėl itin svarbu keičiant tokį požiūrį dirbti su tėvais – tai galėtų būti, o kai kuriais atvejais jau ir yra švietimo centrų vaidmuo arba prioritetas. ES kontekste Lietuvoje ikimokyklinio ugdymo srityje dirbantis personalas pagal išsilavinimą atrodo pakankamai gražiai, bet, deja, įgytų kompetencijų prasme gerokai skiriasi. Didžiausios problemos – vadyba ir inovacijos, į konkrečių vaikų ugdymą orientuota ugdymo specifika, ugdymo programų kūrimas. Būtent čia, taip pat organizuojant paslaugų vaikui bei šeimai teikimą ir būtų reikalinga švietimo centrų pagalba. Lankstumas ir lyderystė - dar retas ankstyvojo ugdymo reiškinys. Reikėtų ir įvairesnių veiklos organizavimo formų, tikslingo ir kūrybiško veiklos aplinkų panaudojimo, techninio personalo įtraukimo į ugdymą, auklėtojų padėjėjų kvalifikacijos tobulinimo. Svarbiausia, pakeisti visuomenės ir švietimo sistemos požiūrį, kad ankstyvasis ugdymas – „tik tarp kitko“ ... Labai svarbios šiame kontekste ankstyvojo ir priešmokyklinio ugdymo pedagogų kompetencijos – mokymosi mokytis (suprasti, kaip mokosi vaikai), kūrybiškumo, verslumo, ugdymosi aplinkų panaudojimo. Keista ir gaila, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigose organizuojamos šventės skirtos suaugusiems – nors turėtų būti skiriamos vaikams (tai irgi požiūrio problema). Probleminis klausimas, kurio sprendime turėtų dalyvauti ir švietimo centrai - ką daryti, kad nepadarytume žalos vaikams? Pasak pranešėjos, pridėtinę vertę ankstyvasis vaikų ugdymas duoda tik tada, kai jis yra kokybiškas.

Kokias problemas atskleidžia standartizuotų testų duomenys

Nacionalinio egzaminų centro direktoriaus pavaduotojas dr. P. Gudynas, pristatydamas standartizuotų testų duomenis, pateikė įžvalgas, kaip galėtų būti vykdomas mokytojų kvalifikacijos tobulinimas siekiant ugdymo kokybės, geresnių mokinių pasiekimų ir mokyklų pažangos. Pasak pranešėjo, vienas iš veiksmingiausių poveikio mokinių mokymuisi metodų – grįžtamasis ryšys, taip pat dideli lūkesčiai dėl kiekvieno mokinio, formuojamasis vertinimas. Mokyklos kultūroje turėtų būti ir nuostata palaikyti kiekvieną vaiką – tai viena iš motyvacijos mokytis sudedamųjų dalių. Per maži lūkesčiai vaikų atžvilgiu, deja, neskatina pasiekti galimybių ribų – mokymąsi stiprina iššūkiai, silpnina grėsmės.

Pranešėjas apžvelgė didžiausias problemas, kurias atskleidė 2012, 2013 ir 2014 metų standartizuotų testų patirties analizė – per mažai rūpinamasi žemų pasiekimų mokiniais; labai skiriasi mokytojų ir mokyklų darbo efektyvumas; daugelis inovacijų (individualizavimas, formuojamasis vertinimas, skaitymo supratimo mokymas ir pan.) labai dažnai yra tik imituojamos.

Pedagogikos srities problemos - mokytojams trūksta susitarimų ir žinių, kaip vertinti mokinių lietuvių kalbos rašinius; trūksta gebėjimų ugdymą grįsti įrodymais ir duomenimis (J.Hattie „Matomo mokymosi“ prasme); mokytojai ypač mažai žino apie metakognityvinių gebėjimų ugdymą ir apie strategijas (mokymosi, mąstymo, problemų sprendimo ir pan.) bei jų mokymą, labai nevienodos ir mokytojų žinios apie kūrybiškumą - šioje srityje daug mitologijos; trūksta žinių apie mokymosi gebėjimus ir ypač apie motyvaciją, taip pat kaip ugdyti aukštesniojo lygmens mąstymo gebėjimus; mokytojams trūksta ir dalyko didaktikos žinių bei gebėjimų, nepakankami ugdymo inovacijų diegimo gebėjimai, trūksta gebėjimų parinkti tinkamo sunkumo užduotis (ar jas pritaikyti), kurti (ar parinkti ir adaptuoti) aukštesniųjų mąstymo gebėjimų ir problemų sprendimo užduotis, individualizavimo gebėjimų. Ką daryti? Pranešėjas rekomenduoja pagerinti klausinėjimą per pamokas, reguliariai duoti mokiniams aukštesnio lygmens mąstymo užduotis, ugdyti mokinių metakognityvinius gebėjimus, mokyti problemų sprendimo ir kritinio mąstymo strategijų, ugdymo turinyje išskirti esminius klausimus

Problemos vadybos srityje - analitinių gebėjimų ir įrodymais bei duomenimis grįstos vadybos gebėjimų (kaip planuoti duomenų rinkimą, rinkti duomenis, skaityti statistines ataskaitas, daryti išvadas, formuluoti ir spręsti problemas, rinkti papildomus įrodymus ir duomenis) trūkumas; per mažas rūpinamasis ne tik žemų, bet ir nepakankamų pasiekimų mokiniais; pajėgų (specialistų, žinių, organizacinių gebėjimų) teikti pagalbą mokykloms ir mokytojams trūkumas; nepakankami inovacijų diegimo mokyklos lygmenyje gebėjimai.

Mokytojų kompetencijų tobulinimo problemos - sunku rasti, kas galėtų suteikti pagalbą mokyklai (tai labai svarbu tikintis sėkmės), kas galėtų pamokyti mokytojus ir pakonsultuoti konkrečiais klausimais, taip pat trūksta gebėjimų planuoti kompetencijų tobulinimą remiantis duomenimis, trūksta patirties ir metodikų, kaip efektyviau tobulinti mokytojų kompetenciją.

Dr. P. Gudynas pasiūlė ir galimą pagalbos mokytojams ir mokykloms tematiką – pirmiausia, dalykų mokymosi sunkumų diagnozavimą ir įveikimą (teksto supratimo gebėjimų ugdymą, skaitymo ir kūrybinio rašymo strategijų bei raštingumo mokymą, matematikos pagrindų įtvirtinimą ir aukštesniųjų mąstymo gebėjimų ugdymą, istorijos pagrindų įtvirtinimą ir aukštesniųjų mąstymo gebėjimų ugdymą. Mokyklos klimato gerinimo srityje - patyčių mažinimą, bendradarbiavimo aplinkos kūrimą mokykloje ir tėvų įtraukimą. Labai svarbus ir ugdymo bei vadybos inovacijų diegimas bei koregavimas pagal testų rezultatus - formuojamojo vertinimo kokybės gerinimas, mokinių mokymosi mokytis gebėjimų ugdymas, problemų sprendimo gebėjimų ugdymas, žemų ir nepakankamų pasiekimų situacijos gerinimas, individualios mokinių pažangos stebėsena ir pagalbos mokiniams teikimas bei sistemos mokykloje sukūrimas, darbas su gabiais mokiniais, duomenimis grįsto mokyklos tobulinimo plano rengimas, efektyvus mokytojų kvalifikacijos tobulinimas ir standartizuotų testų panaudojimas mokytojų vertinimo kompetencijai tobulinti, statistinių duomenų „skaitymas“, analizavimas, interpretavimas, išvadų formulavimas, duomenų panaudojimas planuojant pokyčius. Problemų ir iššūkių daug, tačiau jas spręsti būtina. Svarbu „neperlenkti lazdos“ - nekelti mokykloms pernelyg didelių iššūkių, nekompensuojamų parama, nesitikėti pernelyg greitų (per vienerius metus) pokyčių, nepiktnaudžiauti pavienių mokytojų mokymu specializuotuose seminaruose (ne paskaitos, o patyriminis mokymasis), vengti pernelyg sumuojamojo vertinimo (ST reikia naudoti daugiau formuojamaisiais tikslais, grįžtamajam ryšiui gauti ir teikti).

Kvalifikacijos tobulinimo modelis savivaldybėse

Lietuvos švietimo centrų darbuotojų asociacijos prezidentė, Utenos švietimo centro direktorė V. Bujanauskienė apžvelgė mokytojų kvalifikacijos tobulinimo(si) problemas (dalijimasis gerąja darbo patirtimi – tik savanoriškas; kvalifikacijos tobulinimo poreikiai dažnai tapatinami su norais, o ne grindžiami duomenimis; dauguma mokymų vis dar yra trumpalaikiai; profesinis tobulinimasis menkai susiejamas su mokyklos pažanga, per mažai išnaudojamos IKT galimybės; nepakankamai išnaudojamos mokytojus rengiančių ir kvalifikacijos tobulinimą vykdančių institucijų bendradarbiavimo galimybės; tam tikrų problemų kelia ir krepšelio metodika, atestacijos nuostatai, metodinės veiklos reglamentavimas), pristatė asociacijos valdybos parengtą kvalifikacijos tobulinimo savivaldybėse modelį, kuriuo apibrėžtos svarbiausios švietimo centrų veiklos sritys – pagalba mokyklai, patirties sklaida ir bendradarbiavimas, lyderystės skatinimas, duomenų panaudojimas mokyklų tobulinimui, projektinė veikla, mokslas ir inovacijos. Pranešime buvo aptartos švietimo centrų veiklos plėtojimo galimybes, po to diskutuojama šio modelio įgyvendinimo ir švietimo centrų veiklos plėtojimo bei tobulinimo klausimais.

Antrąją konferencijos dieną „Reikalavimų mokytojų kvalifikacijai aprašo“ įgyvendinimo ir „Pedagogo profesinių kompetencijų aprašo“ apžvalga pradėjo Ugdymo plėtotės centro direktorius G. Vaidelis, pabrėždamas, jog pagal tyrimų duomenis itin svarbi kvalifikacijos tobulinimo tema mokytojams – informacinis media raštingumas ir problemų sprendimas bendradarbiaujant IKT pagrindu. To paties centro Kvalifikacijos tobulinimo ir kompetencijų skyriaus metodininkė R.Korenkienė apžvelgė nuo 2013 m. rudens vykdomą pakartotinę kvalifikacijos tobulinimo institucijų akreditaciją – veiklos įsivertinimą ir vertinimą, drauge pateikdama rekomendacijų, kaip geriau ir efektyviau tam pasirengti.

Švietimo centrų dalyvavimo parodoje „Mokykla 2014“ ir kitos patirtys

Kaišiadorių rajono švietimo ir kultūros paslaugų centro direktorė Kristina Rūta Dzeventlauskienė pristatė ir apžvelgė Švietimo centrų dalyvavimo parodoje „Mokykla 2014“ rezultatus – tokia galimybė švietimo centrams buvo suteikta pirmą kartą, tai buvo ir iššūkis, ir nauja patirtis, vardu Litexpo. Parodoje dalyvavo 19 švietimo centrų (Alytaus, Elektrėnų, Joniškio, Jurbarko, Kauno rajono., Klaipėdos rajono, Kaišiadorių, Marijampolės, Pakruojo, Pasvalio, Prienų, Panevėžio miesto ir rajono, Raseinių, Radviliškio, Šiaulių rajono., Telšių, Utenos, Trakų), kurie pristatė arba organizavo įvairias veiklas - diskusiją/diskusijų kavinę, kvalifikacijos tobulinimo programų mugę, metodinių priemonių, mini stažuočių ir projektų pristatymus, viktoriną, aktyvią paskaitą, praktikumą, spektaklį, popietę, ir kitas aktyvias veiklas socialinio ir emocinio, sveikatos ugdymo, metodinės veiklos organizavimo, mokytojo meistriškumo, bendradarbiavimo, jaunimo laisvalaikio, ikimokyklinio, gamtamokslinio, komunikavimo kompetencijų ugdymo, etnokultūros, kalkografijos, savanorystės, ugdymo karjerai, IKT panaudojimo galimybių temomis. Dalyvavimo prasmė – paskleista žinia apie inovatyviausias švietimo centrų vykdomas veiklas, bendras mokytojų ir mokinių dalyvavimas, mokymasis ir mokymas, kolegų palaikymas, taip paaiškėjo, kad dar gyvas „patriotcentrizmas“, kuris švietimo centrų veikloje yra itin svarbus.

Pakruojo suaugusiųjų ir jaunimo švietimo centro direktorė R. Juozapavičienė ir Pasvalio rajono savivaldybės švietimo pagalbos tarnybos vyriausioji specialistė D. Morkūnienė apžvelgė konsultavimo galimybes švietimo centrų veikloje ir pasidalijo savo savivaldybių patirtimi, kaip veiksmingas konsultavimas galėtų prisidėti prie mokyklų pažangos. Panevėžio pedagogų švietimo centro direktorė Asta Malčiauskienė pristatė diskusijos „Metodinės veiklos tikslas - mokinio ugdymo(si) kokybė ir pažanga“, vykusios parodoje „Mokykla 2014“ rezultatus. Buvo diskutuojama ir kitais švietimo centrų veiklai aktualiais klausimais.

Konferencijos dalyviai dėkingi konferencijos darbe dalyvavusiems svečiams už dėmesį pedagogų kvalifikacijos tobulinimui(si), už aktualią pranešimų informaciją, keliančią iššūkių regioninių švietimo centrų vykdomai veiklai ir teikiančią įvairių veiklos galimybių.

 

M. Apanavičienė,

Marijampolės Meilės Lukšienės

švietimo centro direktorė